
Sutik savo antrąja pusę 💝
Gyvenimas per trumpas laukti atsitiktinumų. Tavo sielos draugas jau egzistuoja - tereikia leisti man parodyti, kas jis yra ir kada jūsų keliai susitiks.
✏️ Ranka pieštas portretas
Tikslus būsimo vyro atvaizdas, sukurtas pagal tavo energiją ir gimimo datą – taip, kad galėtum jį atpažinti, kai susitiksite.
👤 Išvaizda ir charakteris
Sužinosi, kaip jis atrodo, koks jo būdas, kas jam svarbu santykiuose ir kaip elgiasi su žmogumi, kurį myli.
❤️ Derinamumas ir vardas
Atversiu, kaip dera jūsų energijos, kokių iššūkių gali būti ir pateiksiu užuominų apie jo vardą.
📍 Sutikimo vieta ir laikas
Užuomina, kur ir kada jūsų keliai gali susikirsti – kartais net greičiau, nei tikiesi.
Mano misija
Aš tikiu meile, kuri kyla iš sielos, ne iš atsitiktinumo.
Mano kelias – padėti žmonėms ją atrasti. Ne teorijomis, o tikru dvasiniu ryšiu, kuris pakeičia gyvenimą.
Žmonės iš pradžių vadino mane svajotoja, bet aš žinau, kad:
Kiekvienas turi savo sielos antrą pusę.
Dvasinis pasaulis realus – meilės energija veikia.
Astrologija ir taro kortos gali parodyti, kaip atrodo tavo žmogus.
Kartais sielos draugas yra arčiau, nei manai – tereikia pažvelgti teisingu kampu.
Meilę atradusios poros 💞
Sutikau jį visiškai netyčia...
Kai gavau piešinį, pasijuokiau – gražus, bet tikrai ne realybė. Po kelių savaičių draugė prisiekė mane ištraukti į miestą. Bare pamačiau jį. Tą patį veidą. Tą pačią šypseną. Širdis tiesiog sustojo. Priėjau – ir viskas. Dabar kartu jau septyni mėnesiai, o kartais vis dar nepatikiu, kaip viskas prasidėjo.
Vilma
Nepatikėjau savo akimis
Po skyrybų buvau užsidariusi savyje – meilė atrodė kaip uždarytos durys. Iš smalsumo užsisakiau šią paslaugą. Piešinyje jis buvo per gražus, kad būtų tikras. Bet aprašyme buvo parašyta: „sutiksi kelionėje“. Taip ir nutiko, susipažinome lėktuve. Nuo tada kelionės nebesibaigia.
Justina
Mano kursiokas - mano vyras!
Tuo metu jau buvau pavargusi nuo visko - darbai keitėsi, santykiai nesiklijavo, o aplink visi tik tuokiasi... Išbandžiau visokias pažinčių programėles ir, net šitą portretą. Kai pamačiau piešinį, juokiausi –čia mano kursiokas! O po kelių savaičių jis pats parašė. Dabar gyvenu su juo, o kadaise sėdėjome suole.
Marta
Rimtai tai įmanoma?
Užsisakiau tik iš smalsumo – piešinys atrodė gražiai, bet rimtai netikėjau. Po dviejų mėnesių per draugų vakarėlį pamačiau vaikiną – toks pat veidas, toks pat būdas, net vardas sutapo. Iki dabar negaliu patikėti, kad tai iš tiesų įvyko.
Toma